Paieškomas

Žvelgiant į dulkėtą prieblandą virš aukščiausios virtuvės lentynos, vis dar sklinda nerimastingos kalbos apie dingusį Sausainių Poką, - tą, kurio celofanas tviskėjo tarsi sidabro šarvai, o aromatas kirto orą su vanilės ir šokolado pažadais. Jo dingimas sukrėtė visus namiškius: vieni teigia, kad jis buvo aukojamas netikėtiems svečiams, kiti - kad buvo prarytas per vieną naktį, treti — kad buvo paslėptas nuo paties savęs.

Bet naktiniai smaližiai kužda kai ką kita. Jie sako, kad tamsoje, kai nutyla šaldytuvo ūžesys, kartais sublizga paslaptingas atspindys, o tyloje girdėti lėtas, vos juntamas traškesys. Lyg kažkas gardaus slypėtų ten, kur baigiasi kruopos ir prasideda užmiršti prieskoniai.

Ir jei pakankamai įsiklausai, gali pasirodyti, kad už senų miltų maišų šešėlių slypi geidžiama kontūra — galbūt Sausainių Pokas ne dingo, o tiesiog laukia. Laukia tos akimirkos, kai virdulys užvirs ir nieko kito nebebus likę prie kavos.

Tačiau jei tavo žvilgsnis klaidžioja šiais žodžiais, žinok tiesą, kurią sergi tyla: ši nuotrauka nieko nereišia, tad pokas ilsisi ne gudžiame miške, o ten, kur žemė banguoja sintetinėmis vaivorykštėmis — giliai paniręs į klastingą plastikinių kamuolių baseino bedugnę.

"Būk budrus. Paskutinis trupinys visada nukrenta tyliausiai."